Užupis

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

I

Labiausiai lankomas mikrorajonas Vilniuje yra Užupis. Kiekvienas mikrorajonas turi po kelis lankomus objektus, o Užupis lankomas nuo Užupio tilto iki Bernardinų senųjų kapinių.

Šį kartą pakeitėme autoriaus siūlomą maršrutą, pradėjome nuo paskutinio ir baigėme pirmu. Pasiteisino. Šis maršrutas daug jėgų nereikalavo.

Užupis žavi savo bohemija, žmonėmis, mažomis parduotuvėmis, kepyklėlėmis ir taip pat menu. Užsukę į pirmą pasitaikiusį bromą (atsiprašau kalbinininkų) radome stovinčią mergaitės skulptūrą, kitame angelą medyje. Tai nėra standartiniai vaizdai. Jeigu pasivaikščiojus meno bus dar mažoka būtinai nueikite į Užupio meno inkubatorių, rasite ten tikrai įdomių dalykų. Prižadu tikrai bus ką nufotografuoti. Buvo puiki proga prisiminti vaikystę ir atsisėsti ant medinio arklio. Kuo dar žavus šis inkubatorius? Kad tai labai jauki vieta ant Vilnelės kranto. Kadangi tai buvo paskutinis objektas kurį lankėme tai pakrantėje pietauti buvo labai skanu, juk visi sako, kad gamtoje skaniau.

Užupio senąsias Bernardinų kapines žino ne visi. Ne visiems patinka lankytis kapinėse, tačiau senosios kapinės tai istorija. Tai senoji Vilniaus istorija. Bernardinų kapinės įkurtos XIX a. pirmoje pusėje. Tai nėra Rasų kapinių populiarumo vieta, tačiau kalbant apie paminklų dydžius ir formas ši vieta nenusileidžia. Vienas dalykas kuris lankantis tikrai kris į akis tai kapinių teritorijoje esantis gyvenamasis namas, sarginis šuo ir ant kapų besišildanti katė. Juk tai Užupis.

J

Užupio respublika su savo kultūrine ir socialine aplinka man visada geriausiai atspindėjo šitai.

Vaikščiojant pagal knygos autoriaus sudarytą planą susidariau nuomone, kad tai vienas įdomiausių, nors ir trumpiausių maršrutų. Itin žaviai atrodo ne valstybės statyti statiniai, o įvairios architektūrinės detalės, kurias padarė patys užupiečiai. Tibeto skveras, meno inkubatorius – visi jie sunkiai įsivaizduojami kur kitur nei Užupyje ir sužavi savo paprastumu bei laisvumu. Jei įsivaizduotume ką gero galėtų atnešti anarchija ir beprotiška meninė laisvė, tai turbūt turėtų atrodyti panašiai. Iš vienos pusės niekas nesiderina su šalia esančiais pastatais, tačiau ta miesto viduryje esanti architektūrinė beprotybė kažkaip mielai susižiūri.

Toliau einant pagrindine Užupio gatve atradome Jono Meko skersvėjis. Žavingas pavadinimas ne tokiai jau žavingai gatvei (tuo metu ten vyko remontas). Kas keisčiausia skaitant apie pačios Užupio respublikos istorija, tai sunku įsivaizduoti, kad ten menininkų mekoje buvo gamyklos, onkologijos institutas. Nepaisant pastarųjų metų pokyčių rajone (naujų statybų), bet Užupis visad atrodė turėjęs tokią aurą, kuri sunkiai suderinama su pramone, institucijomis, kur yra privalomas rėžimas, aiškios ir griežtos taisyklės.

Visgi didžiausias atradimas, kuris buvo kiek gėdingas man, kaip vilniečiui yra Bernardinų kapinės. Gėdingas todėl, kad niekada ten nebuvau. Iš tikrųjų, tai vienos seniausių ir įdomiausių Vilniaus kapinių, kurias drąsiai galima lyginti su Saulės ar Rasų kapinėmis. Išmindžiotu taku praėjus visas nedideles Bernardinų kapines mąsčiau koks vis tik lenkiškas tas Vilnius buvo. O paminklai nuo visiškos beskoniškos pompastiškos iki įdomių senovinių paminklų.

Užupis man yra toks mažasis Christianijos brolis, tai yra vienas trumpiausių ir įdomiausių maršrutų, kuriuos galima nueiti.

DSC_0488DSC_0484

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s