Pas M. Sauką Viršuliškėse

Netoli PC Mada, kitoje gatvės pusėje nei medicinos centras Kardiolita stovi Viršuliškių miško parkas, dabar manom, kad pats laikas jį vadinti Mykolo Saukos skulptūrų parku. 
Fotogeniška diena ir dar fotogeniškesnės skulptūros. Parkas tik pradeda atsibusti po žiemos, bet skulptūros jau laukia Jūsų. 
Kaip žada pats autorius, šį parką pasieks dar dvi skulptūros. 

 

53668504_563266667498614_4442114383094480896_n54524078_854034911608963_2127873944017960960_n54731216_782897988762167_6753252983904927744_n55560329_323371975195702_8769069444463853568_n55807409_266763734228949_4793583093208317952_n

Rasos

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

DSC_0553 (1)

I

Rasas mes visi žinome tik kaip senųjų Rasų kapinių vietą. O ši kelionė iš esmės tai patvirtino. Šį kartą koregavome maršrutą, kuris buvo nurodytas autoriaus knygoje ,,Gatvės gyvos’’.

Apie Varšuvos gatvę autorius rašė, kad yra kalnas nuo kurio atsiveria Vilniaus panorama. Na pavasarį, vasarą per medžius nieko nesimatė, bet rastos sūpynės buvo smagus atradimas. Teks bandyt eiti rudenį ieškoti tos gražios miesto panoramos.

Kaip visada apie maršrutą.Tai gi jis nėra lengvas, teko kilti į kalnus, dėlto siūlau pagalvoti apie avalynę.

O paskutinė lankytina vieta kuri man paliko įspūdį, tai Rasų kolonijoje esantis angliško tipo namų kvartalas. Jeigu esate matę filmą apie Šerloką Holmsą, tai Rasų kolonija primena namus, kuriuose jisai gyveno.

Na tikrai kuo Rasos išsiskiria tai didžiausiu lenkų turistų skaičiumi, visi plūste plūsta aplankyti Pilsudskio širdį.

 

J

Rasos man niekada neatrodė kaip kažkokia atskira Vilniaus vieta, tuo labiau ne mikrorajonas. Praėjus visą maršrutą nuomonė nepasikeitė.

Visgi pagrindinis ir be abejonių įdomiausios objektas lieka Rasų kapinės (lietuviškoji,lenkiškoji, rusiškoji dalys). Taip pat išskirčiau Misionierių vienuolyno kompleksą su įvairios paskirties religiniais pastatais, tokia vieta yra išsiskiria Vilniaus kontekste. Visi kiti objektai yra daugiau pritempimas prie lankytino objekto statuso. Pvz., yra Geležinė gatvė, o ji pasižymi tik gražia istorija, todėl suprasti kodėl Autorius siūlo ją aplankyti yra sunku. Kas domisi architektūra, Rasose suras įdomių pastatų, bet man, kaip paprastam turistui, pastatai didelio įspūdžio nepadarė.

Pasivaikščiojus mintyse liko patvirtintas faktas, jog Rasos garsėja tik kapinėmis, taip ir turėtų būti..

DSC_0569
Buvęs vizičių (Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo seserų) vienuolynas

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

Užupis

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

I

Labiausiai lankomas mikrorajonas Vilniuje yra Užupis. Kiekvienas mikrorajonas turi po kelis lankomus objektus, o Užupis lankomas nuo Užupio tilto iki Bernardinų senųjų kapinių.

Šį kartą pakeitėme autoriaus siūlomą maršrutą, pradėjome nuo paskutinio ir baigėme pirmu. Pasiteisino. Šis maršrutas daug jėgų nereikalavo.

Užupis žavi savo bohemija, žmonėmis, mažomis parduotuvėmis, kepyklėlėmis ir taip pat menu. Užsukę į pirmą pasitaikiusį bromą (atsiprašau kalbinininkų) radome stovinčią mergaitės skulptūrą, kitame angelą medyje. Tai nėra standartiniai vaizdai. Jeigu pasivaikščiojus meno bus dar mažoka būtinai nueikite į Užupio meno inkubatorių, rasite ten tikrai įdomių dalykų. Prižadu tikrai bus ką nufotografuoti. Buvo puiki proga prisiminti vaikystę ir atsisėsti ant medinio arklio. Kuo dar žavus šis inkubatorius? Kad tai labai jauki vieta ant Vilnelės kranto. Kadangi tai buvo paskutinis objektas kurį lankėme tai pakrantėje pietauti buvo labai skanu, juk visi sako, kad gamtoje skaniau.

Užupio senąsias Bernardinų kapines žino ne visi. Ne visiems patinka lankytis kapinėse, tačiau senosios kapinės tai istorija. Tai senoji Vilniaus istorija. Bernardinų kapinės įkurtos XIX a. pirmoje pusėje. Tai nėra Rasų kapinių populiarumo vieta, tačiau kalbant apie paminklų dydžius ir formas ši vieta nenusileidžia. Vienas dalykas kuris lankantis tikrai kris į akis tai kapinių teritorijoje esantis gyvenamasis namas, sarginis šuo ir ant kapų besišildanti katė. Juk tai Užupis.

J

Užupio respublika su savo kultūrine ir socialine aplinka man visada geriausiai atspindėjo šitai.

Vaikščiojant pagal knygos autoriaus sudarytą planą susidariau nuomone, kad tai vienas įdomiausių, nors ir trumpiausių maršrutų. Itin žaviai atrodo ne valstybės statyti statiniai, o įvairios architektūrinės detalės, kurias padarė patys užupiečiai. Tibeto skveras, meno inkubatorius – visi jie sunkiai įsivaizduojami kur kitur nei Užupyje ir sužavi savo paprastumu bei laisvumu. Jei įsivaizduotume ką gero galėtų atnešti anarchija ir beprotiška meninė laisvė, tai turbūt turėtų atrodyti panašiai. Iš vienos pusės niekas nesiderina su šalia esančiais pastatais, tačiau ta miesto viduryje esanti architektūrinė beprotybė kažkaip mielai susižiūri.

Toliau einant pagrindine Užupio gatve atradome Jono Meko skersvėjis. Žavingas pavadinimas ne tokiai jau žavingai gatvei (tuo metu ten vyko remontas). Kas keisčiausia skaitant apie pačios Užupio respublikos istorija, tai sunku įsivaizduoti, kad ten menininkų mekoje buvo gamyklos, onkologijos institutas. Nepaisant pastarųjų metų pokyčių rajone (naujų statybų), bet Užupis visad atrodė turėjęs tokią aurą, kuri sunkiai suderinama su pramone, institucijomis, kur yra privalomas rėžimas, aiškios ir griežtos taisyklės.

Visgi didžiausias atradimas, kuris buvo kiek gėdingas man, kaip vilniečiui yra Bernardinų kapinės. Gėdingas todėl, kad niekada ten nebuvau. Iš tikrųjų, tai vienos seniausių ir įdomiausių Vilniaus kapinių, kurias drąsiai galima lyginti su Saulės ar Rasų kapinėmis. Išmindžiotu taku praėjus visas nedideles Bernardinų kapines mąsčiau koks vis tik lenkiškas tas Vilnius buvo. O paminklai nuo visiškos beskoniškos pompastiškos iki įdomių senovinių paminklų.

Užupis man yra toks mažasis Christianijos brolis, tai yra vienas trumpiausių ir įdomiausių maršrutų, kuriuos galima nueiti.

DSC_0488DSC_0484

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

Muziejų naktis 2017

Gegužės 20 d. visoje Lietuvoje vyko Muziejų naktis. Mes lankėmės Vilniuje. Kadangi esame aplankę daugiau nei 25 Vilniaus muziejus, Muziejų nakties metu stengiamės apsilankyti tuose kuriuose dar nebuvome. Aplankėme :

  1. VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO MEMORIALINĮ BUTĄ-MUZIEJŲ

  2. VINCO KRĖVĖS-MICKEVIČIAUS BUTĄ-MUZIEJŲ

  3. LIETUVOS KULINARINIO PAVELDO MUZIEJŲ

  4. VILNIAUS GYNYBINĖS SIENOS BASTĖJĄ

  5. VENCLOVŲ NAMUS-MUZIEJŲ

Apie juos trumpai:

Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės memorialiniai butai-muziejai yra įsikūrę tame pačiame name tik skirtinguose butuose. Šiuose mažuosiuose muziejuose užtrukome trumpiausiai, tačiau įspūdį paliko sukauptos knygų kolekcijos. Šie butai paprasto lankytojo ypatingai nesužavės, tačiau kas domisi šių rašytojų kūryba arba moksleiviai, kurie skaito jų kūrinius mokykloje, gali atrasti įdomių detalių apie rašytojų gyvenimus.

 

Lietuvos kulinario paveldo muziejus yra vienas retų muziejų, kurie turi savo kavinę. Ten pasisvečiuoti neteko, bet pats muziejus tvarkingas ir ekspozicija gana plati. Visgi dominuoja indai – sovietiniai, proginiai ir pan. Taip pat daug dėmesio skirta porcelianui ir stalo serviravimui.

Vilniaus Gynybinės sienos bastėja jau buvo lankyta po renovacijos, bet Muziejų nakties metu lankėmės dar kartą ir buvome nustebinti gerąja prasme. Ekspozicijos tema ,,Archeologijos atradimai’’. Nors esame aplankę tikrai daug muziejų ir ekspozicijų, bet Bastėjos aplinkoje archeologiniai radiniai puikiai tiko ir pritraukė tikrai daug lankytojų, nors Bastėjos apžvalgos aikštelė ir buvo uždaryta.

Venclovų namai-muziejus Vilniuje yra vertinamas skeptiškai dėl A. Venclovos sovietinės praeities, tačiau dėkojame darbuotojoms, kurios papasakojo mums istoriją apie Antaną ir Tomą Venclovus bei namo architektą Jan Borovski. Šis ne tik pastatė Venclovų namus, bet taip pat buvo atsakingas už Trakų pilies atnaujinimą ir kitus svarbius objektus. Tarp senų įvairiomis kalbomis parašytų knygų istorijos skambėjo dar įdomiau.

Deja Muziejų nakties tikslas buvo Vilniaus Rotušės požemiai, tačiau per visą rotušės aikštę išsidriekusi eilė mūsų tikslą nukėlė kitam kartui. Tikimės aplankyti šį objektą vėliau ir būtinai įspūdžiais pasidalinsime su Jumis.

Žirmūnai

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

IMG_1215

I

    Žirmūnai – didžiausių pastatų Vilniaus mikrorajonas. Žirmūnų mikrorajono gyventojai gali džiaugtis istoriniais Sporto rūmais, geriausių pasaulio architektūros pastatų sąraše patekusia Prokuratūra, liūdną Lietuvos istorijos tarpsnį menantis Tuskulėnų rimties parkas ir t.t.

    Knygoje ,, Gatvės gyvos” autorius rašo, kad atstumas 6 km. jeigu kerti atstumą tarp Tuskulėnų rimties parko ir pramoninio pastato ,,Vilma” (Žirmūnų g. 68) viešuoju transportu arba automobiliu. Mes šį atstumą ėjome pėsčiomis nuo Tuskulėnų parko, deja į jame esantį kolumbariumą patekti nepavyko, nes reikia iš anksto susitarti dėl atvykimo, tai teks grįžti dar kartelį. Iš anksto domėjausi apie Žirmūnus ir jo įvairias vietas, kurios nėra minimos knygoje, tai apie jas plačiau, skaitykite žemiau.

   Pakrante einant priėjome prie Šilo tilto, kuris tikrai savo išvaizda nėra įspūdingas. Tačiau jo istorija gana įdomi. Toks tiltas kokį matome buvo pastatytas tik 1999 m. iki to laiko buvo tiltas su geležinkelio bėgiais kuriais buvo vežama karinė technika.

    Einant pakrante, radome Neries žiemos uostą, su dešimčia įvairiausio dydžio laivų. Jis iškastas dar 1927 m. ten žiemoja mums gerai žinomas laivas Ryga, kurį vasaros sezonu matome prie Karaliaus Mindaugo tilto.

    Nuo pakrantės kilome į Žirmūnų gatvę, kur stovi paminklas ,,Džiaugsmas”. Iš visų pusių žiūrėjau, tačiau kodėl jo pavadinimas džiaugsmas, taip ir nesupratau.

    Šio maršruto privalumas tai didelis restoranų, kavinių, parduotuvių asortimentas, nes dabar Šiaurės miestelis, tapo milžinišku prekybos centru, o ten kaip tik baigiasi Žirmūnų maršrutas, paskutiniai objektai yra Šiaurės miestelyje.

   Jeigu kyla klausimas kiek nuėjome? Tai maždaug 12 km ., bet džiaugiuosi atradus pakrantę ir naujas vietas.

IMG_1168
Neries uostas (Neries g.)

J

    Pasivaikščiojimas po Žirmūnus sukelia dvejopas emocijas. Iš vienos pusės, tai mikrorajonas turintis visam miestui reikšmingas ir vizualiai bei istoriškai įdomias vietas – Žalgirio stadioną, Sporto rūmus, Generalinę prokuratūrą. Iš kitos pusės, Žirmūnai yra standartinis rajonas kaip Lazdynai ar Karoliniškės ir tarp namų esantys buvę/ esami prekybos centrai nedaro didelio įspūdžio.

    Knygos ,,Gatvės gyvos” autorius, kaip visada siūlo atkreipti dėmesį į įvairius architektūros akcentus, bet man, kuris nesidomi architektūra, tai atrodo neįdomu. Einant kilometrą tam, kad pamatytum stambiaplokščių namų pavyzdį, pradedi galvoti, ar tavo pasivaikščiojimas turi kokią prasmę. Nepaisant to, įspūdį man visada palieka įdomios ir negirdėtos istorijos, kaip pvz. apie   gamyklą “Vilma” arba Šiaurės miestelio istorijos pasakojimai.

    Šis maršrutas yra gana lengvas, ne dėl savo nedidelio kilometražo (knygoje rašoma, jog 6 km), bet dėl ėjimo šaligatviais, miesto keliais, kurie vilniečiams yra gana neblogai pažįstami.

    Praėjus Žirmūnų maršrutą nuomonės apie mikrorajoną tikrai nepakeičiau, tiesiog įsitikinau kaip skiriasi skirtingos Vilniaus vietos. Jei vienoje rajono pusėje yra garsios miesto vietos – Sporto rūmai, Žalgirio stadionas, tai kitoje sovietinė praeitis (Šiaurės miestelis) transformavosi į komercijos centrą Ogmios miesto pavadinimu.

IMG_1151
Sporto rūmai

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

 

Naujininkai

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

Naujininkų maršrutas apie 6,5 km, 13 objektų.

J

     Pirma mintis kylanti apie Naujininkus, kad tai darbininkų rajonas, kuris neturi istorijos, kultūros ir ten pilna narkomanų. Bent jau tokį stereotipą turėjau galvoje paauglystėje. My bad.

     Žvelgiant į Naujininkus plačiau negu kožnam vilniečiui ir apimant Liepkalnio gatvę, tai rajonas tikrai turi istoriją. Jis buvo pirma stotelė, pirmas įspūdis į miestą atvykstantiems svečiams, dėl to buvo įdomu pamatyti buvusią sargybinę, kuri turėjo būti kaip muitinės punktas cariniais laikais, o dar paslaptingasis koplytstulpis, kuris stovi paprasčiausių sovietinių daugiabučių apsuptyje. Kitas dalykas palikęs įspūdį yra kiek kalėjimų, kolonijų yra viename rajone, surrealu matyti tarp daugiabučių stovinčią vadinamąją pareigūnų koloniją arba prie cerkvės įsikūrusią mergaičių koloniją.

   Visgi įspūdingiausius vaizdus Naujininkuose sudaro cerkvė (tikras architektūrinis deimantas „miegamajame” rajone) ir kapinės. Yra dvejos kapinės – stačiatikių ir sentikių. Rekomenduoju apžiūrėti abi, man kaip lietuviui, buvo įdomu stebėti skirtingas laidojimo tradicijas, pasireiškiančias paminklais, papuošimais, spalvomis (žydros spalvos kapai!).

    Dar šiame maršrute aplankėme buvusią Burbiškių karinę bazę, bet ten jau visai kita istorija, pavadinčiau tą vietą įdomiu nestandartiniu pažintiniu taku.

     Naujininkai yra nepelnytai pamirštas miesto pakraščio istorijos ir kultūros rajonas.

DSC_0416.jpg
Koplystuplis (Dariaus ir Girėno g.10)
DSC_0425
Burbiškių karinė bazė (Burbiškių g.6)

I

     Naujininkai, mano rajonas! Apipintas istorijomis ir mitais, visuomenei atrodo, kad būtent šiame rajone glūdi blogio šaknys. Galbūt. Bet šio maršruto metu pamačiau savo mylimą rajoną iš kitos pusės.

     Lietuvoje tai nėra populiari pasivaikščiojimo vieta – kapinės. Tarp kalvų esančios sentikių ir stačiatikių kapinės Naujininkuose susijungiančios su Rasų kapinėmis, tai lyg ilga istorija po atviru dangumi. O jas galima aplankyti ne tik per Vėlines.

     Naujininkiečiai niekada nesakys, kad Burbiškės ir Liepkalnis yra Naujininkai. Bet smagu, buvo ir juos aplankyti. Burbiškių miške buvusi karinė bazė tikrai jaukaus pasivaikščiojimo nesudaro, bet nedaug liko tokių vietų. Grįšiu kitą kartą surasti tunelio iki oro uosto, pažadu.

     Užtikrintai noriu pasakyti, kad Naujininkai turi ne tik įkalinimo įstaigas, bet ir įspūdingas cerkves į kurias reikia žiūrėti ne kaip į maldos namus, o kaip į architektūros paminklus. Cerkvės yra kaip dovanų dėžutės, iš šalies atrodo gana pilkos, bet tikrosios spalvos glūdi viduje. Kaip ir Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė iš išorės rudų atspalvių, o viduje jaukių pastelinių spalvų gama, kurioje dirba Šv. Marijos Magdalietės vienuolyno vienuolės.

     Jeigu galvojate, kad kapinės yra šiurpu, tai klystate. Tyzenhauzų gatvėje stovi buvusi akių ligoninė. Vasarą ją buvo galima aplankyti viduje. Šiurpu. Visur stiklo šukės, satanistiniai ženklai ir kryžiai. Šis pastatas naudojamas filmavimams, pvz:. ,,Džekas Skerdikas’’.

     Tai šia paslaptinga gaida noriu pabaigti savo įžvalgas apie Naujininkus. Atraskite jį patys ir pasidalinkite su mumis, kaip jis atrodė Jums.

DSC_0382
Buvusi Tyzenhauzų akių ligoninė (Tyzenhauzų g.18)
DSC_0406
Aleksandro Neviškio cerkvė (Lenkų g.1)

 

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

Katedros požemiai

 

Ekskursija į Katedros rūsius su gidu Donatu Jokūbaičiu

I

     Netikėta ekskursija įvyko. Trumpai planuota, bet labai laukta, nes senai norėjau pamatyti Barboros Radvilaitės kapą Vilniaus katedroje. Bet ar gražių istorijų vedina, nenusivyliau? Deja, nusivyliau. Nes tikėjausi prabangos, išpuošto kapo, nutapytų skliautų ir gėlių. Na, o pamačiau tik paprastą rudą karstą su pomirtine karūnos kopija. Viskas. Gaila, kad mūsų toks požiūris į šalies valdovus. Bet vis tiek noriu šiek tiek panegirikos Barborai.

   Romantiškomis istorijomis apipintas Barboros ir Žygimanto Augusto gyvenimas, primena istorinės dramos siužetą. Kuriame daug kovos dėl meilės, grožio ir prabangos. Sklinda kalbos, kad net pati Anglijos karalienė pavydėjo Barborai Radvilaitei papuošalų ir perlų. Deja tai liko tik graži istorija.

     Bet dabar suprantu, kodėl Vilniaus katedros aikštė tapo įsimylėjėlių susitikimo vieta. Tam tikrai turėjo įtakos ši meilės istorija. Kad ir kaip įsivaizduojate Katedros rūsius, vis vien kviečiu juos aplankyti, bent kartą gyvenime.

dsc_0353-1
Barboros Radvilaitės kapas Vilniaus Katedros rūsyje

J

    Katedros požemiai man visada buvo tokia mistinė vieta, apie kurią daug girdėjau, bet niekada nebuvau. Iki šiol. Bandžiau įsivaizduoti kokio jie dydžio, gal kaip Paryžiaus katakombos? Ne visai, tiksliau būtų juos pavadinti katedros rūsiu – ten nereikia visada būti pasilenkus, ten pakankamai neblogai įkurti ekspoziciniai kambariai, nesijaučia klaustrofobiškos atmosferos.

    Ne paslaptis, kad ten palaidoti turbūt vieni žymiausių Lietuvos istorinių veikėjų (neskaitant Rasų kapinių), tad nusileidęs laiptukais tikėjausi pamatyti mini mauzoliejų. To pojūčio, kuris turėtų būt lankant Barboros Radvilaitės ar V. Vazos kapus visgi nėra. Kapai nedidingi, jie yra visiems prieinamoje vietoje ir jei kas nors norės pastuksenti Barborai į karstą, tai tikrai lengvai įmanoma. Čia pasijaučia, kad gal ir senuosius Lietuvos valdovus laidojo taupant mokesčių mokėtojų pinigus.

    Kalbant rimtai, be gido pasakojimų šios vietos lankymas būtų nuobodus. Šį sykį sutinku su Bažnytinio paveldo muziejumi, kad į katedros „požemius” reikėtų eiti grupėmis t.y. su vedliu. Apsilankyti verta, ypač tikriesiems vilniečiams, nes nepaisant pasakojimų, visgi katedros rūsys yra vienas tikrai „kitokių” objektų Vilniuje. Jei pabodo vaikščioti žemės paviršiumi, visai kartais įdomu „nusileisti” į istoriją.

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

Žvėrynas

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

Žvėryno maršrutas apie 4,5 km, 17 objektų.

dsc_0290
Vilniaus Dievo Motinos ikonos ,,Ženklas iš dangaus” cerkvė (1903 m. neobizantika)

I

   Vasario mėnuo yra pilkas ir niūrus, kai saulė lepina retai, Žvėrynas pasivaikščiojimams yra geriausias pasirinkimas. Kodėl? Aišku, siauros gatvės nėra labai patogu, bet kai pabėgi iš betono džiunglių, Žvėrynas užburia savo spalvomis.

   Žvėryno architektūra, tai nuosavi namai. Mėlyni namai – tai džiaugsmas akims, o Vilniui tai palikimas nuo carinės Rusijos laikų. Namai čia nėra paprasti, kiekvienas jų su savo detalėmis, žibintais, langinėmis. Kiekvienas namas su savo istorija. Pušynai ir maži mediniai namai primena kelią link jūros.

   Gražioji šio mikrorajono istorija yra apie Šv. Jekaterinos cerkvę, tai seniausias Vilniaus rajono kulto pastatas. Gubernatorius Aleksandras Potapovas šią cerkvę pastatė savo mirusiai žmonai už jos pagalbą vargstantiems. Ši koplyčia yra labai įdomus meno kūrinys, kurį padeda pagrąžinti ir į pamaldas atėjusios skarotosios vilnietės.

   Nori pabėgti iš centro šurmulio? Tada Žvėrynas yra puiki vieta, kurią gali pasiekti pėsčiomis ir rasti puikius restoranus, kavines ir pėsčiųjų takus.

dsc_0292-1
Mėlynas namas (Vytauto g. 39)

J

   Man šitas mikrorajonas visada asocijavosi su individualiais mediniais namais ir ambasadomis. Praėjus visą maršrutą įsitikinau, kad tikrai taip ir yra. Beje, jei pagal ambasadą spręstume apie šalies galią, tai tikrai manytume, jog Kazachstanas yra pasaulio galiūnas, o Kinija yra maža vargstanti respublika.

  Žvelgiant į Žvėryną iš istorinės perspektyvos, keista koks tai naujas rajonas. Visi įsivaizduoja jį esant labai senu, bet iš esmės jis prijungtas prie miesto tik 19 amžiaus pabaigoje. Labiausiai mane nustebinęs dalykas buvo Žvėryno rusiškumas, tai mikrorajonas susijęs su Rusija tiek architektūriškai, tiek kultūriškai. Cerkvė, koplyčia, Popų namai – viskas siejasi su carine Rusija. Kartais pasimiršta kiek ilgai Lietuvą valdė būtent carinė Rusija ir kiek jos įtakos vis dar matyti. Visgi sutikti mešką ant dviračio labai maža tikimybė, bet prie Vingio parko bėgiojančius sveikuolius tikrai pamatysite.

   Žavinga ir pastebėti mažas architektūros detales cariniuose „medinukuose“, dar kartą apžiūrėti neįžengiamąją Kenesą ar architektūros albinosą – kompozitorių namus. Šis maršrutas yra spalvingesnis už daugelį kitų, bet miesto dvasia čia tikrai jaučiama.

   Žvėrynas turbūt viena palankiausių vietų pasivaikščiojimams, visi objektai netoli vienas kito, yra ir žalumos, ir istorinių vietų. Gatvių pavadinimai man irgi labai patinka – Kęstučio, Birutės, Treniotos, Traidenio, toks pagarbus gestas praeičiai.

dsc_0295
Popų namai (D.Poškos g. 61)

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.

Lazdynai

 

Šiuos metus pradėjome įsigiję Alberto Kazlausko knygą ,,Gatvės gyvos’’ apie Vilniaus miesto periferijas. Nieko nelaukdami keliaujame susipažinti su mikrorajonais ir papasakoti savo įspūdžius iš jų.

Lazdynų maršrutas apie 4,5 km, 13 objektų.

J

   Man, kaip lazdyniečiui, šitas pasivaikščiojimas buvo…keistas. Visus aplankytus objektus daugiau ar mažiau žinojau, tačiau paskaityti istoriją stovint šalia jų buvo įdomu. Žiemą, kai žalumos nėra, Lazdynai yra pilkas betoninis rajonas, kuris atrodo labai nuobodus. Tuo tarpu daugiabučių labirinte stovi  seksualiausia Vilniaus skulptūra „Statybininkas“, kuri tikrai labai tiktų reklamuot čipendeilų pasirodymą ar vyrų striptizą. Nuotaiką tikrai praskaidrina.

   Skaitant rajono istoriją ir vaikščiojant kyla minčių kaip gyvas ir „modernus“ rajonas tapo ramybės oaze, kuriame gyvena daug pensininkų. Sunku įsivaizduoti, jog ten kur dabar stovi maisto prekių parduotuvės buvo kino teatras, naktinis klubas ar prašmatnus restoranas. Dėl to maršrutą pavadinčiau keliavimu po artimą istoriją, kurią daugelis pamena, jos ženklų dar labai daug, bet praktiškai to gyvenimo jau nebėra. Lazdynai yra jau ne Lenino premiją gavęs architektų pasididžiavimas, bet besikeičiantis mikrorajonas su bent jau man labai artimais atributais – požemine perėja su kioskeliais, Arkliu (skulptūra „Rytas“) ir aišku Skardžiu (Lazdynų atodanga).

   Kiekvienas, kuris kilęs iš mažo miestelio ar kaimo, dažnai tuo didžiuojasi, tai, žinokit, išduosiu paslaptį – kiekvienas vilnietis turi tokį patį fetišą savo mikrorajonui. Išskyrus gal Kirtimus. Ten kitaip.

 

6262
Seksualusis „Statybininkas” (A. Dimžlys, 1980 m.)
8989898989
Lazdynų knyginėlis buvusio kino teatro patalpose.

I

   Ar Lazdynų mikrorajonas gali būti romantiškas? Tarp pilkų betoninių pastatų pasislėpusios skulptūros, maži prekybos centrai, ar istorinę reikšmę bylojančios vietos. Keliaujant šiuo maršrutu, aš pasijaučiau kaip namuose. Miegamojo rajono jaukumas – gamta.

   Lazdynų atodanga apie kurią žino tik vietiniai, bet turėtų aplankyti visi. Nėra Vilniuje daug vietų, nuo kurių atsiveria miesto didybė, Neries vingis. O gražu čia bet kuriuo metų laiku.

   Už dešimties minučių kelio iš niekur atsiranda vėtrungė. Tiesiog didelė besisukanti vėtrungė nuo kurios kaip gaivus vėjo gūsis sklinda Lazdynų istorija. Šalia jos jau nebeveikiantys fontanai, o kažkada čia buvo mikrorajono centras su legenda tapusius ,,Erfurto” restoranu. Sunku patikėti, kad čia buvo 150 vietų restoranas su orkestru ir žvaigždėmis ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų sąjungos.

   Po šio maršruto aš manau, kad tai vienas įdomiausių istoriškai mikrorajonų Vilniuje. Betonas irgi turi istoriją.

   Iki susitikimo Lazdynuose, pavasarį, kai ieškosim voverių!

59652962
Užmirštoji „Kanklininkė” (E. Palšytė – Kasperavičienė, 1982 m.)

Copyright © 2017 Visos teisės saugomos.